Ar krikščionių profsąjungai patiks pranašo apsiaustas?

Ar krikščionių profsąjungai patiks pranašo apsiaustas?

„Pagal rūbą sutinka, pagal protą išlydi“ – tokiais žodžiais su manimi atsisveikino vienos įstaigos vadovė prieš gerus penkiolika metų. Per pirmąjį pokalbį, matydama mano CV, moteris klausė, ar aš neversiu jų melstis tris kartus per dieną ir ar esu nusiteikusi dirbti. Buvo juokinga, pikta ir graudu. Taip pašaliečiui atrodo „geras“ katalikas?

„Lietuvoje jau netrukus galime sulaukti „kietosios krikščionofobijos“, kai krikščioniška pasaulėžiūra bus išstumta už įstatymo ribų, todėl protinga tam ruoštis iš anksto“, – teigia verslininkas Audrius Globys. Liepos 2-ąją jis tapo naujai įkurtos Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos (LKDPS) pirmininku. Profsąjungos tikslas – ginti jos narių religijos ir sąžinės laisvę, skleisti krikščioniškąjį socialinį mokymą. Organizacija įsipareigoja teikti moralinę ir teisinę paramą nukentėjusiam, o prireikus paremti ir finansiškai.

Nors Lietuvoje kol kas vyksta „minkštoji krikščionofobija“, kai formaliai randama kitų priežasčių (ne tiesiogiai religinių) daryti spaudimą darbuotojams, tačiau, pasak Globio, situacija pasikeis, jei Lietuvoje bus įteisinti prieštaravimų keliantys įstatymai – homoseksualių asmenų partnerystė, Stambulo konvencija ar Neapykantos kalbos įstatymas, kuriuo vadovaujantis teisiškai galėtų būti persekiojami krikščionys. Juk užsienyje pasitaikė atvejų, kai dėl savo pasisakymų socialiniuose tinkluose nukentėjo gydytojai, aktoriai, mokytojai ar pastoriai.

Nėra abejonių, kad dėl savo pažiūrų kartais tenka nukentėti. Kokia strategija geriausiai padėtų dabartinėje situacijoje?

„Kiekvienos naujos profsąjungos atsiradimas yra sveikintinas. Jų turi būti kuo daugiau. Kai profsąjungų stinga ir dominuoja tik darbdaviai, tada darbo rinka išsigimsta“, – portalui bernardinai.lt sakė VU profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ gyvuoja nuo 1989 m. ir vienija 20 tūkst. narių. Beje, kaip pastebi jos vadovė Kristina Krupavičienė, organizacijos įstatuose yra įrašytos krikščioniškos vertybės ir prireikus ji stotųsi ginti asmens, nukentėjusio dėl savo įsitikinimų.

MATOME BENDRĄ PAKANTUMO SUMAŽĖJIMĄ – KASDIENĖJE APLINKOJE APSTU ATVIRO IR AŠTRAUS SUSIPRIEŠINIMO.

Kita vertus, jokia paslaptis, kad mobingas yra plačiai paplitęs visuomenėje – nepriklausomai nuo religijos ar rasės. Tai problema, atskleidžianti kultūros stoką ir nežinojimą, kaip spręsti problemas. Matome bendrą pakantumo sumažėjimą – kasdienėje aplinkoje apstu atviro ir aštraus susipriešinimo. Nejauku ir katalikui išsakyti savo nuomonę, nesaugu ir homoseksualiam asmeniui kalbėti atvirai. Nepažįstamoje aplinkoje geriau nutylėti, ką manai apie skiepus, lotyniškas Mišias, migrantus, popiežių ar Donaldą Trumpą. Ar patys pridėję ranką prie širdies galime pasakyti, kad niekada niekam nepritaikėme jokio mobingo? O kur dar plati tema apie darbo sąlygas ir santykius bažnytinėse įstaigose?

Lietuvos krikščioniškoje spaudoje pasitaiko straipsnių, kuriuose užstojamas asmuo, sulaukęs pasekmių už tai, kad, pavyzdžiui, kitaip manančius viešai išvadino parazitais ar dar bjauriau.

Tad ką ir nuo ko ketina ginti LKDPS? Kai kalbame apie mobingą, turime omenyje „ne pavienį atvejį, o sisteminį persekiojimą“, teigia Globys. Pavyzdžiui, žmogus, išsakęs savo nuomonę ar iš tikėjimo kylančius sprendimus, yra užsipuolamas socialiniuose tinkluose, apskundžiamas institucijoms, iškreipiant jo vertybines nuostatas, skleidžiant melagingą informaciją, netenka darbo ir pan.

Pašnekovas pabrėžė, kad įvertindama kiekvieną atskirą atvejį organizacija vadovausis Bažnyčios socialiniu mokymu (BSM), kurio pirmasis principas yra pagarba kiekvieno asmens orumui. O kadangi šios pagarbos išties stokojame, vienas iš profsąjungos tikslų – šviesti visuomenę šia tema. Beje, BSM aiškiai atsiriboja nuo bet kokių sąsajų su vyraujančiomis ideologijomis. Pradėjęs vystytis kaip nepriklausomas „trečiasis kelias“, tarp kapitalizmo ir marksizmo, jis dar ir šiandien yra inovacijų versmė.

Svarbiausias klausimas šiandien, anot Globio, kaip turėdami skirtingas pasaulėžiūras, atėję iš skirtingos aplinkos ir patirties „galime sugyventi ir siekti klestėjimo, tapimo pilnutiniu žmogumi, kaip to moko Bažnyčia“. Kai aštriai iškyla esminiai antropologiniai klausimai, tokie kaip asmens lytiškumas, šeimos samprata, „mes skirtingai galime numatyti šių klausimų pajudinimo pasekmes. Tai sudėtingi klausimai, kylantys visuomenės vystymosi procese“.

Palinkėkime, kad krikščionių profsąjunga savo veikla ir idėjomis reikšmingai prisidėtų prie naujų standartų įtvirtinimo visuomenėje ir pačioje Bažnyčioje. Užuot tapusi kokios nors politinės jėgos įrankiu, išliktų pranašė – drąsus sąžinės balsas tarp mūsų, skleidžiantis atviros tapatybės kultūrą.

Šaltinis: Laikmetis.lt