Australijos pastorius: visi, kurie šiandien stengiasi liudyti tiesą, yra nekenčiami

Australijos pastorius: visi, kurie šiandien stengiasi liudyti tiesą, yra nekenčiami

Platonas yra pasakęs, kad tie, kurie kalba, yra nekenčiamiausi. Tokie žodžiai neabejotinai tinka mūsų laikams.

Mes matome žiniasklaidą, politikus auklėjant mus apie tai, kaip turėtume pakeisti savo gyvenimo būdą, sumažinti savo keliamą žalą klimatui nebevalgant mėsos, nesinaudojant taršiomis šildymo sistemomis žiemos metu, kol tie patys elito atstovai sėkmingai skraido po pasaulį privačiais lėktuvais.

Matome kaip krikščioniškoms organizacijoms Vakarų Australijoje yra uždraudžiama nuomoti patalpas viešiems renginiams, nes „jų pažiūros nesutampa su valstybės įstatymais“. Bet kaip yra su visais likusiais piliečiais, kurie nepritaria valdžios sprendimams?

Daugiau nei pusė australų save identifikuoja krikščionimis ir daugiau nei trečdalis jų 2017 m. referendume balsavo „ne“ dėl homoseksualų santuokų. Taigi, aišku, jog tikrai ne visi mes pritariam valdžios sprendimams. Tačiau krikščionių balsas yra eliminuojamas viešojoje erdvėje, kol tokie dalykai kaip transeksualų pasakų skaitymai vaikams yra organizuojami Perto miesto viešosiose bibliotekose. Toks faktas verčia prisiminti Izaijo 59:14 eilutę, kuri sako: „teisybė klumpa gatvėje“.

Mes gyvename sekuliarumo amžiuje, niekam ne paslaptis. Jei pasigilini į dabar plintančia marksizmo filosofiją, ten nurodoma, kad valdančioji klasė manipuliuoja visuomenės kultūra. Kitaip tariant, valdančiųjų požiūris tampa priimtina kultūrinė norma visai visuomenei. Paradoksalu, tačiau būtent kairieji aktyvistai ir politikai labiausiai stengiasi ir nustatinėti, kas yra ir nėra moraliai priimtina. O visa tai veda į eutanazijos, abortų, homoseksualų santuokų, transeksualumo įteisinimą ir genderistinės kalbos formavimą, kai stengiamasi iš viešojo vartojimo išstumti net tokius žodžius kaip „tėvas“ arba „motina“.

O visi tie, kurie tokiu metu stengiasi kalbėti tiesą, tampa ypatingai nekenčiami. Kodėl tai vyksta? Apie 52 proc. save identifikuoja krikščionimis, tačiau į pamaldas sekmadieniais ateina kone dešimt kartų mažiau. Ta nedidelė dalis, kuri visgi ateina į jas sekmadienį, be šių kelių valandų, visą likusią savaitę maitinasi visiškai nekrikščioniška televizija, portalais ar internetinėm laidom. Tad net krikščionims nekrikščioniški balsai daro milžinišką įtaką: kaip mes kalbam, ką mąstom, kuo pasitikime.

Daugybę krikščionių šiandien sutinka su Dievo egzistavimu, bet sunkiai gali paaiškinti kitam, kuo jie iš tiesų tiki. Visą tai demonstruoja tikėjimo krizę. Ar išties pasitikime Dievo žodžiu? Tikime, kad jo Žodis yra didžiausias autoritetas visose gyvenimo sferose? Jėzus Kristus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“. Bet kokie bandymai sukurti sistemą, kuri yra be Dievo, veda į nebūtį. Pasistenkime, kad Dievas būtų mūsų įsitikinimų pagrindas ir tiesa vėl viešpataus Žemėje.

 

Šaltinis: Laikmetis.lt