Enciklika CENTESIMUS ANNUS

Enciklika CENTESIMUS ANNUS

Popiežius JONAS PAULIUS II

Enciklika
CENTESIMUS ANNUS
100-osioms Rerum novarum metinėms

1991 m. gegužės 1 d.

 

ĮVADAS

Garbingieji Broliai,
brangieji Sūnūs ir Dukterys,
sveikinu ir laiminu Jus!

1. Mano pirmtako Leono XIII enciklikos, prasidedančios žodžiais Rerum novarum [1], paskelbimo šimtmetis atkreipia dėmesį į šios enciklikos svarbą dabartinei Bažnyčiai ir mano pontifikatui. Iš tikrųjų tos enciklikos datą nuo keturiasdešimtųjų ir iki devyniasdešimtųjų metinių garbingai pažymėdavo iškilmingi popiežių dokumentai. Taigi galima pasakyti, kad jos istorinį kelią žymėjo kiti raštai, kurie ją primindavo ir kartu aktualindavo [2].

Pratęsdamas šią tradiciją enciklikos šimtmečio proga, prašomas daugelio vyskupų, bažnytinių institucijų, mokslinio tyrimo centrų, rangovų ir dirbančiųjų, kurie kreipėsi į mane savo vardu arba kaip įvairių bendrijų nariai, pirmiausia trokštu grąžinti visos Bažnyčios dėkingumo skolą didžiajam popiežiui Leonui XIII ir jo „nemirtingajam Dokumentui“ [3]. Taip pat noriu pabrėžti, kad gyvybingosios sultys, trykštančios iš šio šaltinio, ilgainiui ne tik neišseko, bet, atvirkščiai, pasidarė dar vaisingesnės. Tai liudija įvairi veikla prieš šių sukaktuvių minėjimą, jų metu bei tie sumanymai, kurie bus įgyvendinti ateityje – tai Vyskupų Konferencijų, tarptautinių organizacijų, universitetų ir akademinių institutų, profesinių draugijų ir kitų institucijų bei asmenų veikla daugelyje pasaulio šalių.

2. Šio minėjimo rėmuose dabartinė enciklika turi būti dėkojimas Dievui, iš kurio ateina „Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana“ (Jok 1, 17), dėkojimas už tai, kad leido pasinaudoti dokumentu, išleistu prieš šimtą metų prie šv. Petro sosto, kad padarytų tiek gero Bažnyčiai ir pasauliui ir uždegtų tiek šviesulių. Noriu čia įamžinti Leono XIII encikliką, o kartu ir kitas mano Pirmtakų enciklikas bei dokumentus, dėl kurių Leono XIII enciklika tebėra aktuali, daro didelį poveikį ir kuri buvo pavadinta Bažnyčios „visuomenine doktrina“, „visuomeniniu mokymu“, taip pat „Mokančiąja Bažnyčia“.

Apie svarbią šio mokymo reikšmę byloja dvi enciklikos, kurias paskelbiau ankstesniais savo pontifikato metais: Laborem exercens apie žmogaus darbą ir Sollicitudo rei socialis apie aktualias žmonių ir tautų vystymosi problemas [4].

3. Dabar noriu pasiūlyti „iš naujo paskaityti“ popiežiaus Leono XIII encikliką ir paraginti „pažvelgti atgal“, tai yra įsigilinti į jos tekstą, kad suvoktume, kokie svarbūs pagrindiniai jos principai, liečiantys darbininkų problemą. Siūlau taip pat „apsižvalgyti aplinkui“, įvertinti „naujas aplinkybes“, kuriomis mes gyvename, kurios – galiu pasakyti – labai skiriasi nuo „naujų aplinkybių“, kurios susiklostė paskutiniaisiais praėjusio amžiaus dešimtmečiais. Pagaliau raginu „pažvelgti į ateitį“, kurioje jau regime trečiąjį krikščioniškosios eros tūkstantmetį, kupiną nežinomybės, bet taip pat daug žadantį. Ta nežinomybė ir tos viltys žadina mūsų vaizduotę ir kūrybinę mintį, ir kartu moko mus, kad, būdami Kristaus, „vienintelio Mokytojo“ (žr. Mt 23, 8) mokiniai, jaučiame šventą pareigą rodyti kelią, skelbti tiesą ir teikti gyvenimą, „kuriuo yra Jis pats“ (žr. Jn 14, 6).

Šitaip bus ne tik patvirtinta enciklikos mokymo stabili vertė, bet ir atsiskleis tikroji Bažnyčios Tradicijos reikšmė. Bažnyčios, kuri – visuomet gyva ir dinamiška – stovi ant mūsų tėvų padėto pamato tikėjime, ypač ant to, kurį Apaštalai perdavė Bažnyčiai [5] Jėzaus Kristaus vardu ir vietoj kurio „niekas negali dėti kito“ (žr. 1 Kor 3, 11).

Leoną XIII vertė prabilti tai, kad jis suprato savo kaip Petro įpėdinio misiją. Tuo pačiu supratimu šiandien vadovaujasi jo įpėdiniai. Kaip Leoną XIII ir kitus prieš jį ir po jo buvusius popiežius taip ir mane įkvepia Evangelijos „Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu“, apie kurį Kristus sako, kad jis „panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“ (Mt 13, 52). Lobynas yra didžiulė Bažnyčios Tradicijos srovė. Ta srovė neša „senus daiktus“, perimtus ir perduotus nuo pradžios, ir leidžia iššifruoti „naujus daiktus“, tarp kurių gyvena Bažnyčia ir pasaulis.

Tokie „daiktai“, kurie patekę į Tradicijos srovę tampa „senais“ ir teikia progų bei medžiagos Tradicijos ir tikėjimo praturtinimui, yra ir vaisinga veikla tų milijonų žmonių, kurie dėl Bažnyčios mokslo įtaikos stengiasi semtis iš jo įkvėpimo ir užsiangažuoti pasaulyje. Veikdami individualiai ar susivieniję į įvairias grupes, draugijas ir organizacijas, jie tartum įsijungė į didžiulį judėjimą, ginantį žmogaus asmenybę ir saugantį jo garbę, ir istorinių įvykių metu prisidėjo prie teisingesnės visuomenės kūrimo ar bent protestavo prieš neteisingumą ir bandė jį apriboti.

Šios enciklikos tikslas – išryškinti aktualius tuos Leono XIII suformuluotus principus, kurie yra Bažnyčios paveldėjimas ir – atsižvelgiant į Mokomosios Valdžios autoritetą – turi įpareigojančią galią. Tačiau ganytojo rūpestis skatina mane taip pat apsvarstyti kai kuriuos naujausios istorijos faktus. Nereikia priminti, kaip svarbu ganytojui kruopščiai išanalizuoti vykstančius pasikeitimus, kad atpažintų naujus evangelizacijos poreikius. Tačiau tokia analizė nėra tikslas formuluoti galutinius įvertinimus, nes pagal savo pobūdį tai jau ne Magistro kompetencija.

Garbingiesiems Episkopato broliams, kunigams ir vienuoliams, Katalikų Bažnyčios tikintiesiems ir visiems geros valios žmonėms enciklikos Rerum novarum šimtųjų metinių proga.

 

I. BŪDINGI ENCIKLIKOS RERUM NOVARUM BRUOŽAI

4. Praėjusio amžiaus gale Bažnyčia buvo liudininkė, kaip jau anksčiau prasidėjęs procesas įžengė į itin sudėtingą fazę. Šiame procese buvo tokie lemiami veiksniai – radikalūs pasikeitimai politinėje, ūkinėje, visuomeninėje, taip pat ir mokslo bei technikos srityse; kartu plito ir įvairių dominuojančių ideologijų įtaka. Dėl šių pasikeitimų, ypač politikoje, atsirado nauja visuomenės ir valstybės, o vėliau ir valdžios koncepcija. Tradicinė visuomenė iro, ir pradėjo formuotis kita, gaivinama naujų laisvių viltimi, bet kuriai taip pat ėmė grėsti naujos neteisingumo ir pavergimo formos.

Ūkinėje srityje, kur buvo panaudoti ir pritaikyti tiksliųjų mokslų atradimai, pamažu formavosi nauja vartojimo reikmenų gamybos struktūra. Atsirado nauja nuosavybės forma – kapitalas, nauja darbo forma – samdomasis darbas. Jam būdinga siekimas tik didinti darbo našumą ir pelną, nepaisant tokių veiksnių, kaip dirbančiųjų lytis, amžius ar šeimos padėtis.

Taigi darbas virto preke, kurią buvo galima laisvai pirkti ir parduoti turguje, kurios kainą lėmė pasiūlos ir paklausos dėsniai, nepriklausomai nuo pragyvenimo minimumo, būtino asmens ir jo šeimos išlaikymui. Darbininkas nebuvo garantuotas, ar pavyks parduoti savo „prekę“, jam nuolat grėsė nedarbas, o trūkstant visuomeninės globos jį persekiojo bado mirties šmėkla.

Dėl šių pasikeitimų kaltas „visuomenės pasidalijimas į dvi klases, kurias vieną nuo kitos skyrė gili praraja“ [6]. Toje situacijoje vyko labai ryškūs pokyčiai politikoje. Pagal tuo metu dominuojančią politinę teoriją, naudojantis tam tikromis teisėmis ar, priešingai, visiškai nesikišant, norėta suteikti visišką ekonominę laisvę. Tuo pat metu organizuotai, o ne kartą ir impulsyviai formavosi kita nuosavybės ir ūkinio gyvenimo koncepcija, kurios pagrindą sudarė nauja politinio ir visuomeninio gyvenimo sistema.

Kulminaciniu to konflikto momentu, kai daugelyje šalių išryškėjo didžiulis visuomenės materialinės padėties skirtumas ir vadinamųjų „socialistinių“ koncepcijų skatinamos revoliucijos pavojus, Leonas XIII paskelbė Dokumentą, kuriame svarstė, kaip spręsti „darbininkų problemas“. Dar prieš šiai enciklikai pasirodant buvo paskelbta keletas kitų dokumentų, pirmiausiai tie, kuriuose aptariami politinio pobūdžio klausimai, o kiti kiek vėliau [7]. Šia proga ypač tinka prisiminti encikliką Libertas praestantissimum, kuri atkreipė dėmesį į tai, kad žmogaus laisvė iš esmės susijusi su tiesa: ji yra labai svarbi, nes laisvė be tiesos taptų savivale ir pagaliau taptų priklausoma nuo žemiausių aistrų ir susinaikintų. Iš kurgi kyla tas visas blogis, prieš kurį pasisako enciklika Rerum novarum, jeigu ne iš laisvės, ūkinėje ir visuomeninėje veikloje atitrūkusia nuo tiesos apie žmogų?

Popiežius sėmėsi įkvėpimo ir iš savo pirmtakų mokymo, taip pat iš vyskupų rašytų dokumentų, iš pasauliečių mokslinių laimėjimų, iš katalikų draugijų ir judėjimų patirties ir iš konkrečios visuomeninės veiklos XIX a. antroje pusėje Bažnyčios gyvenime.

 

Plačiau skaitykite: https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/jonas_paulius_ii/enciklikos/centesimus-annus