Prof. Robert P. George. Drąsa, meilė ir pasiaukojimas kovoje už santuoką

Prof. Robert P. George. Drąsa, meilė ir pasiaukojimas kovoje už santuoką

<…>

Nesutinku, kad karo laimėti buvo neįmanoma. (Tiesą sakant, nemanau, kad jis pralaimėtas galutinai. Nors mes, tikintys santuoka kaip vyro ir moters sąjunga bei išlaikantys tradicinį supratimą apie lytiškumą ir seksualinės moralės normas, buvome stipriai parblokšti.) Konservatyvioje ar tradicinėje pusėje kai ko trūko, tačiau negalime sakyti, kad ta priemonė mums buvo neprieinama. Greičiau tai buvo kai kas, ko daugybė konservatorių ir tradicionalistų (ar kaip mus vadintų) nesugebėjo sukaupti. Žmonės galėjo tai padaryti, bet dauguma nesiryžo.

Žinoma, kalbu apie drąsą. Mūsų oponentai pajuto, kad daugeliui mūsiškių trūksta drąsos, ir padarė tai, ką tokiomis aplinkybėmis paprastai daro apsukrūs ir negailestingi žmonės: jie ėmėsi bauginimo taktikos, išvadindami bet kurį, pasipriešinusį jų planui, fanatiku ar pilnu neapykantos. Ši taktika buvo labai sėkminga, ir ši sėkmė daugiausia priklausė nuo to, ką Davidas Brooksas (pats palaikantis santuokos apibrėžimo koregavimą) teisingai apibūdino kaip beveik monopolizuotą „kultūrinę įtaką“. Jie kontroliavo įtakingiausius kultūros taškus: universitetus, naujienų ir (labai svarbu) pramogines medijas, menus ir jų institucijas, pagrindines profesines asociacijas, pagrindines religines grupes, netgi daugumą korporacijų vyresnybės.

Taigi kai spaudimas virto stūmimu, daugybė žmonių, palaikiusių santuoką kaip vyro ir moters sąjungą bei tradicinį supratimą apie lytiškumą ir seksualinę moralę, pasidavė gąsdinimams ar paprasčiausiai apleido kovos lauką. Kol kairiųjų politinių pažiūrų (ir net keletas kitose situacijose pasisakančių kaip dešinieji) milijonieriai ir milijardieriai leido pinigus referendumams ir teisinėms kovoms už santuokos apibrėžimo keitimą, daug pasiturinčių krikščionių (bijodami neigiamų pasekmių sau ir savo verslui) atsisakė paaukoti siekiantiems išsaugoti tradicinę santuokos sampratą. Kai kurie aukojo anonimiškai; tačiau kai vienas ar keli tokių aukotojų kairiųjų buvo paviešinti ir apšmeižti, kiti ėmė baimintis daryti net ir tai.

Tai buvo bailumas. Gana ilgai daugumą tokių mūšių laimėdavo tradicinės santuokos gynėjai, nors ir turėdami gerokai mažesnį biudžetą. Tačiau galiausiai dideli finansavimo skirtumai pranašumą suteikė santuokos sampratos keitėjams ir žmonėms, kurie švietimo sistemą norėjo pertvarkyti taip, kad ši propaguotų seksualinės laisvės idėjas.

Kadangi politika nėra tik kultūros atspindys, o politiniai ir teisiniai įvykiai (paveikdami žmonių suvokimą ir pažiūras) iš dalies formuoja kultūrą, o ne tik ją atspindi, politinės pergalės atnešė gausius dividendus. Jos atsipirko netgi teisinėje srityje. Aukščiausiojo Teismo teisėjas Anthony’is Kennedy’is, tikėtina, nebūtų nuspaudęs gaiduko, t. y. atidavęs lemiamo balso už absurdišką idėją, kad pagal Konstituciją tos pačios lyties seksualinė partnerystė turi būti teisiškai pripažinta kaip santuoka, jeigu dirva nebūtų paruošta politinių pergalių ir po jų prasidėjusių didelių viešosios nuomonės pokyčių.

Į dabartinę situaciją (kai poliamorija tampa norma, o fiziškai sveikos trylikametės gydomos hormonais ir joms šalinamos krūtys, nes jos įsitikinusios, kad yra „berniukai, įkalinti mergaičių kūnuose“) atvedusios laimėtos pergalės nebuvo neišvengiamos. Jos buvo pasiektos, nes per daug katalikų, evangelikų ir kitų, tikinčių santuoka ir tradicinėmis seksualinės moralės normomis, nesugebėjo sukaupti drąsos ir kovoti. Jie drebėjo iš baimės, stovėjo nuošalyje, norėjo, kad kiti žmonės atliktų darbą, paremtų finansiškai ir drąsiai stovėtų už tai, kas tikra, gera ir teisinga. Tačiau tų kitų žmonių buvo nepakankamai.

Kas nors pasakytų, „dabar ne laikas mėtytis kaltinimais“. Nesutinku. Dabar kaip tik yra metas ieškoti kaltų. Iš tiesų, dar nebuvo geresnio meto. Drąsiai remti tai, kas tikra, gera ir teisinga, yra visų, o ne tik kitų žmonių darbas. Ypač savo draugams katalikams aš sakau – tai mūsų darbas. Tai kyla iš Evangelijos. Sakote, „sunku“? Žinoma, sunku. Tačiau kas jums sakė, kad sekti krikščioniškuoju mokymu nebus sunku? Ar rizikinga? Ar brangu? Tik jau ne mūsų viršininkas. Jėzus mums sakė – pačiais atviriausiais žodžiais, – kad bus sunku, labai sunku ir rizikinga, ir brangu: „Tie, kurie taps mano mokiniais, tegul paima savo kryžių ir seka mane.“

Kaskart kai jums, man ar bet kam kitam nepavyksta sukaupti drąsos ir padaryti to, kas teisinga, ką Dievas kviečia mus daryti, už šios nesėkmės slypi kur kas gilesnė nesėkmė – mums nepavyko mylėti.

Svarbu suprasti, kad moralės normos ir reikalavimai nėra abstrakčios taisyklės ar vieno žmogaus sugalvoti nurodymai. Jų turinys suformuotas žmogiškojo gėrio – vieno pagrindinių žmogaus gerovės ir pilnatvės dėmenų, kurį šios normos ir reikalavimai gina, saugo, palaiko ir veda pirmyn. Tai gerovė žmonių iš kūno ir kraujo – mūsų ir mums brangių brolių ir seserų, kuriuos mylėti ir kuriems tarnauti esame pakviesti. Siekiame išsaugoti santuoką, nes klestinti santuokos kultūra labiau nei bet kas kitas tarnauja ir turtina visus visuomenės narius, pradedant vaikais. Mums reikia drąsos, turime sukaupti drąsą, kad mylėtume taip, kaip privalome – nežiūrėdami savęs.

 

Šaltinis: Laisvos visuomenės institutas