Regina Statkuvienė. Žodžio galia arba medus nuo Ezopo kapo

Regina Statkuvienė. Žodžio galia arba medus nuo Ezopo kapo

Apie Ezopo biografiją žinome nedaug. Tik tiek, kad jis parašė daugybę puikių pasakėčių. Ir kad buvo atleistinis, t.y. vergas, atgavęs laisvę.

Galbūt iš tokios gyvenimo patirties ir radosi jo kūryba, vėliau pavadinta Ezopo kalba ir tapusi bendrine sąvoka. Tai kalbėjimas apie savo laikmečio aktualijas, problemas, tragedijas metaforomis, palyginimas ir perkeltinėmis prasmėmis. Tai kalbėjimas apie tai, apie ką negalima kalbėti. Bet būtina. Būtina, kad išliktum žmogumi, kad išsaugotum savo tapatybę, savo vidinę laisvę, kad perduotum amžinąsias tiesas net tada, kai jos bandomos paneigti. Net tada, kai nesijauti nei savo gyvenimo, nei savo polio šeimininku, privalai išsaugoti savo žmogiškąjį orumą. Savo laisvę bent jau mąstyti.

Kodėl vienu ar kitu laikotarpiu apie kai kuriuos dalykus tampa negalima kalbėti? Kodėl vienais laikotarpiais žmonės bendraudami, kalbėdami, rašydami vadovaudavosi nerašytomis mandagumo, etikos normomis, o kitais – valdžios primestais privalomais kreipiniais?

Laisvi žmonės laisvoje visuomenėje žodžiais brėžia ribas, kuria ir griauna santykius patys. Čia daugiau laisvės, ir mažiau saugumo. Atsakingas esi pats. Žodis žvirbliu išlekia, bet jaučiu sugrįžta. Pas tave. Pažeidus susiklosčiusią visuotinai kalbėjimo tradiciją, bausmės būna socialinės – pašaipos, patyčios, ignoravimas, ginčas ar net dvikova.

Pažeidus valdžios imperatyvą – paprastai bausmės būna institucinės, represinės – nuo baudų iki fizinių bausmių. Sugrįžta ne žvirblelis jaučio ragais, bet atsibeldžia pareigūnas su baudos kvitu ar rykščių ryšuliu.  

Kodėl ir kada valdžiai tampa svarbu kontroliuoti kalbą?

Kalba – tai mąstymo būdas ir tautos siela. Neasiejama tapatybės dalis. Kai norima keisti žmonių tapatybę ir mąstymo būdą, pradedama nuo kalbos.

Tą jau išgyvenome ir patyrėme. Nuo „Dievas nesupranta lietuviškai“ ir spaudos draudimo iki privalomo „draugas“ ar „pilietis“ vietoj įprasto tamsta ar ponas.

Kontroliuoti kalbėjimą reiškia kontroliuoti žmones. Būtent šia utopija tiki ir vadovaujasi daugelis pavergėjų ir visi totalitariniai režimai.

Juokdario atsiradimas rūmuose reiškia, kad despotija slopsta. Tironai juokdarių neturėjo. Europos monarchams jų lūpomis buvo svarbu išgirsti ir liaudies balsą. Tegul ir perteiktą Ezopo kalba.

Cenzoriaus atsiradimas, tegul ir ne institucine, bet rekomendacine prasme reiškia naujos tironijos saulėtekį.

Po trumpo laisvės atokvėpio mes ir vėl susiduriame su besiplečiančiu sąrašu apie ką ir kaip negalima viešai kalbėti.

Vilniaus universitetas ėmėsi lyderystės diegiant naujakalbę. Anonimų paruoštos rekomendacinės gairės kaip kalbėti ir naujadaras žmoga gali priversti krūptelėti savo kape patį Džordžą Orvelą – naujakalbė užgimsta.

Tragikomiška, kad šis procesas prasideda universitete, kuris kažkada buvo žodžio laisvės švyturys. Vien ko vertos katalikų ir protestantų diskusijos, vykusios jame tada, kai Europoje siautėjo kruvini religiniai karai! Galbūt viena priežasčių, kodėl tokie neįsiplieskė ir Lietuvoje –  laisvė kalbėti. Nes argumento jėga dažnai užkerta kelią jėgos argumentui.

Tiesa, tai buvo seniai. Dabar čia sėkmingai veikia ir „kultūrą skleidžia“ Kinijos Konfucijaus institutas, teisingo kalbėjimo jaunus protus kalbėti mokys nežinomų autoritetų parengti nurodymai, o duris į auditorijas atveria galimybių pasas.

Daugiau tolerancijos ir įvairovės, visi mes žmogos! (Ilgokai svarsčiau žmogos ar žmogai , bet tada prisiminiau, kad lietuvių kalboje iš tiesų esama bevardės giminės žodžių ir daryba bus, matyt, tokia kaip šių: valkata, akiplėša, naktibalda…Visi kažkokie negatyvūs? Gal yra koks teigiamesnis? Na, labiau politkorektiškas? Bandau prisiminti. Nenuovoka, elgeta, nevala, kūtvela, pabaisa….pasiduodu.)

Žmonių statusai ypač svarbūs universitetuose. Studentas ir profesorius. Mokytojas ir mokinys. Moksliniai laipsniai, publikacijos, atradimai – visa tai kuria mokslininko socialinį kapitalą, kelia jo statusą ir rodo pavyzdį studentui. Atitinkamai keičiasi ir kreipiniai. Ugdoma pagarba. Hierarchija laisvoje visuomenėje reiškia siekiamybę, pavyzdį, autoritetą.

Dabar bus visi žmogos. Visų šalių žmogos, vienykitės!

Po Antikos griūties ir tamsiųjų viduramžių būtent universitetai tapo mokslo ir žinių centrais. Tiesa, mokslo išsigimimas į ideologijos tarnaitę greitai suvešėjo ir ano meto mokslo centruose, kai garbūs ano meto vyrai rimtais veidais diskutuodavo, tai kiek gi velnių gali sutilpti ant adatos smaigalio. 

Šiandien iš akademinio pasaulio sklinda tokios pat ideologizuotos pseudomokslinės idėjos apie 72 lytis arba ideologiniai bandymai perkurti vieną seniausių pasaulio kalbų.

Na, bet jei anuomet būtų užtekę finansavimo ir būtų tiksliai suskaičiuoti nelabieji ant adatos galvutės, galbūt jau būtų teorinis pagrindas ir tiksliai suskaičiuoti žmogiškąsias lytis.

Šiandien mūsų gyvenimas ir vieša erdvė alsuoja argumentais kylančiais ne iš diskusijų ir kritinio mąstymo, bet klišių ir etikečių svaidymusi, tarsi tęsiančiu suprimityvintos švietimo sistemos vertinimo būdus. Testas. Teisingas, neteisingas atsakymas. Toleruotinas ir netoleruotinas požiūris. Vartotini ir nevartotini žodžiai. Leidžiamos ir draudžiamos temos. Geras, blogas žmogus.

Šiandien vis svarbiau „teisingas“ atsakymas, o ne kelias, kurį nuėjai ieškodamas sprendimo.

Žmonijos istorija ilga, tačiau tai, kas rutuliojosi šimtmečius ar net tūkstantmečius, savo gryniausiomis ir kraštutinėmis formomis pasireiškė praeitame šimtmetyje. Dar tebegyva atmintis. Kraštutinumų arba Trumpasis XX amžius, kaip jį pavadino Ericas Hobsbawmas (Erikas Hobsbaumas), apėmė la belle epoque saulėlydį – savotišką europinės civilizacijos aukso amžių, visišką jos išsigimimą, prasidėjusį komunistine ideologija, pagimdžiusį du pasaulinius karus, brutaliausiomis formomis bandžiusius nuneigti žmogaus prigimtines teises ir orumą, tada laisvės ir demokratijos suklestėjimą ir amžiaus pabaigoje besaikio vartojimo ir hedonizmo triumfą bei didžiulę dvasinę, vertybinę bei tapatybių krizę.

Žmogus – tai jau skambėjo išdidžiai. Kai nuneigi Dievą ir išaukštini žmogų.

Žmoga –  tai turi skambėti išdidžiai. Kai nuneigi žmogų ir išaukštini dirbtinį intelektą bei skaitmenizaciją.

Prisimenu žodžius ir žmones. Žodžiais kalbu apie žmones.

Šiandien mirė partizanas Jakavonis-Tigras. Kiek partizanų žuvo. Buvo nukankinta. Sušaudyta. Nužudyta. Kiek tėvų, brolių, vyrų, sūnų, mylimųjų niekada negrįžo. Tėvo mirtis. brolio žūtis. Sūnaus netektis.

Žodžiai. Žodžiai liudija. Ar jaučiat ką ir kaip jie liudija?

Kiek ryšininkių, partizanių  seserų ir dukrų žuvo. Buvo nukankinta. Sušaudyta. Nužudyta. Kiek motinų, dukrų, žmonų, močiučių niekada negrįžo iš Sibiro. Motinos mirtis. Sesers žūtis. Dukters netektis.

Tai vis žodžiai. Lietuviški žodžiai. Perduoti. Išsaugoti. Ir dar gyvi.

Baigiu rašyti, ant mano stalo vėsta arbata. Čiobreliai, liepžiedžiai ir viržiai iš lietuviškos vasaros. Įsidedu šaukštelį medaus. Žinau, kad kažkur toli po Graikijos saule buvo Ezopo kapas. Kažkur ten pietuose tebežydi gėlės, išaugusios ant žemės, kurios smiltys tūkstantmečius nešioja tuos pat atomus. Anglis, geležis, chromas…Meduje ir žemėje, gėlės žiede ir bevardžiame kape.

Viskas keičiasi, o žodžiai keliauja laike. Kaip atomai.

 

Šaltinis: Laikmetis.lt