„Laikmetis.lt“ anksčiau ne kartą rašė apie liuteronų vyskupo Juhano Pohjolos bei Suomijos parlamento narės Päivi Räsänen teisinį persekiojimą Suomijoje. JAV leidinys „The Federalist“ pristato ne tik šią itin svarbią visiems Europos krikščionims bylą, bet ir vyskupo Juhano Pohjolos asmenybę.
Jei Holivudas būtų sumanęs kurti filmą apie vyskupą, persekiojamą dėl tikėjimo, J. Pohjola greičiausiai nebūtų buvęs atrinktas šiam vaidmeniui. 49-metis Pohjola yra sąžiningas, kuklus ir nuoširdus žmogus. Jis, kaip ir dauguma suomių, yra liesas ir aukštas. Labai dažnai Pohjola kalba darydamas pauzes ir gerai apsvarsto kiekvieną savo žodį. Jis atidžiai išklauso pašnekovą ir duoda išsamų atsakymą.
Atrodo, jog Pohjola yra pirmasis asmuo, kuriam posovietinio laikotarpio Europoje yra iškelta kriminalinė byla dėl skelbiamo krikščioniško žodžio. Šioje byloje, kuri bus nagrinėjama sausio 24 d., kaltinimai taip pat pateikti Pohjola kolegei liuteronei bei Suomijos parlamento narei P. Räsänenn. Jei minėti asmenys bus pripažinti kaltais, jie gali būti baudžiami bauda ir laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Biblija yra neapykantos kalba
Rasanen ir Pohjola yra kaltinami „neapykantos kalbos“ kurstymu, kuris įžvelgiamas jų parengtuose 24-erių puslapių 2004 m. išleistose brošiūrose, skelbiančiose mokymą apie krikščionišką šeimą, pagal kurį intymūs santykiai yra leidžiami tik po santuokos, sudarytos tarp vieno vyro ir vienos moters. Suomijos prokurorė pareiškė, kad šimtmečių senumo krikščioniškasis mokymas apie lytiškumą „kursto neapykantą“ bei pažeidžia įstatymus, apsaugančius lytinės tapatybės grupes, .
Rašytojas Rod Dreher šį kaltinimą pavadino raganų medžiokle: „Šią brošiūrą Räsänen parašė septyniais metais anksčiau, nei LGBT buvo įtraukta į pažeidžiamų grupių sąrašą, priėmus ją apsaugantį neapykantos kalbos įstatymą. Parlamentarė jau anksčiau buvo apklausiama, kaltinimai nebuvo pareikšti, tačiau dabar tyrimas vėl atnaujintas.
Rasanen ir Pohjola pareiškė, kad „Dievas visiems, įskaitant ir LGBTQ priklausančius asmenis, suteikė orumą, vertę ir žmogaus teises.” Krikščioniškas mokymas teigia, kad kiekvienas žmogus yra vertybė, nes mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir per Kristaus kančią ant kryžiaus esame kviečiami į amžinąjį gyvenimą.
Prieš prasidedant teismo procesui, Räsänen ir Pohjola ištisas valandas buvo apklausinėjami policininkų dėl jų religinių įsitikinimų. Pohjola teigė, kad apklausos metu krikščioniškus įsitikinimus policininkai prilygino nusikalstamoms mintims. Savo pareiškime P. Räsänen konstatavo, kad policija viešai pareiškė, jog pagal Suomijos įstatymą Biblijos publikavimas yra laikomas neapykantos nusikaltimu.
„Sunku net įsivaizduoti, kad klasikinės krikščioniškos pažiūros bei daugumos konfesijų doktrinų būtų prilygintos neteisėtai veiklai. Turėtume prisiminti pamatinius krikščioniško tikėjimo principus; žmogus, būdamas vienybėje su Dievu, laimi amžinąjį gyvenimą per Jėzaus kančią ant kryžiaus. Štai kodėl yra taip svarbu kalbėti apie nuodėmės prigimtį,” – P. Räsänen pareiškė Dreher.
„Kadangi gyvename demokratinėje šalyje, turime teisę nesutikti ir išreikšti savo nesutikimą. Mes neturėtume taikstytis su pasisakymais, žeidžiančiais mūsų jausmus. Dėl daugelio klausimų galima ginčytis ir su jais nesutikti, todėl mums turi būti suteikta teisė diskutuoti. Priešingu atveju, gresia totalitarinės sistemos, kuri pripažįsta tik vieną tiesą, įsigalėjimas.“
Reikšmingos pasekmės tarptautiniu lygmeniu
Žmogaus teisių advokatas Paul Coleman po pokalbio su žurnalo „The Federalist“ atstovu Aljanso kovos už laisvę būstinėje (The Alliance Defending Freedom – ADF) Vienoje (Austrija), pareiškė, jog Pohjola ir P. Räsänen bylos yra pirmasis precedentas, nuo kurio baigties labai priklausys tolesnė kova už žodžio laisvės įstatymo laikymąsi visose Vakarų valstybėse. ADF teikia teisinę pagalbą, nagrinėjant Pohjola ir P. Räsänen bylas.
„Nepaisant to, kad visos Europos šalys yra priėmę neapykantos kalbos įstatymus ir šie įstatymai vis dažniau panaudojami prieš piliečius už jų pasisakymus, šis atvejis yra pirmasis, kada krikščionims yra pateikti kriminaliniai kaltinimai dėl krikščioniško mokymo skleidimo“, pabrėžė Coleman… Tai precedento neturintis atvejis. Europoje iki šiol nėra buvę išpuolių, nukreiptų prieš žodžio laisvę, štai kodėl šios bylos yra svarbios ne tik Suomijos gyventojams, Päivi Räsänen bei vyskupui, bet taip pat ir visiems Europos gyventojams. Jei tai pripažins viena jurisdikcija, nėra jokių abejonių, jog taip pasielgs ir kita jurisdikcija.“
Šie „neapykantos kalbos” įstatymai galioja daugelyje Europos ir Vakarų šalių, tokių kaip Kanada ir Australija, ir tai yra sovietų režimo įtakotas reliktas. Coleman juos pavadino „snaudžiančiais įstatymais“, teigdamas, jog kitose šalyse „jie gali būti panaudoti bet kuriuo metu, kaip tai atsitiko Suomijoje. Žmonės privalo kovoti prieš šiuos įstatymus bei juos panaikinti.“
Tam tikro seksualinio elgesio privilegijuotos padėties įteisinimas pažeidžia Vakarų valstybių esminę nuostatą vienodai traktuoti visus piliečius bei leidžia vyriausybėms diskriminuoti piliečius, besinaudojančius žodžio bei religijos laisve, kaip tai buvo daroma JAV pagarsėjusiose Baronnelle Stutzman ir Jack Phillips bylose.
Remiantis prigimtiniu įstatymu ir istorine Vakarų šalių perspektyva, „vyriausybės neturi teisės kontroliuoti žmonių minčių bei nurodyti, kuo tikėti ar netikėti“, duodamas interviu pareiškė Shaw. „Tai ne jų sritis. Jų pareiga yra apginti žmogų, kovoti, iškilus būtinybei, bei nuteisti nusikaltėlius… Štai kuo ji turėtų užsiimti [Pohjola byloje]. Vyriausybė yra pasimetusi ir supainiojusi savo veiklos prioritetus“.
Nuo ne pilną darbo dieną dirbančio pastoriaus iki vyskupo
Baigęs religijos studijas Suomijoje ir JAV, Pohjolapradėjo savo pastoracinę veiklą mažoje kongregacijoje (Helsinkyje), kurią sudarė apie 30 narių. Pradžia buvo sunki. Savo prisiminimuose Pohjola pasakojo, kaip jo žmona akomponuodavo pianinu susirinkusiems giesmininkams, o tuo metu jų pirmagimė dukrelė gulėdavo ant netoliese išskleisto patiesalo.
Suomijos valstybinė bažnyčia ėmė atvirai nepaklusti krikščioniškajam mokymui apie lyčių skirtumus 7 dešimtmečio seksualinės revoliucijos metu. Valstybinei bažnyčiai įtvirtinus antikrikščioniškos kultūros principus, krikščionys ėmė nuo jos atsiriboti ir sekti paskui ištikimus pastorius, tokius kaip Pohjola, „išpažįstančius“ bei puoselėjančius tradicinį krikščionišką požiūrį.
Šios mažos kongregacijos augimas lėmė seminarijos bei daugelio misijų bažnyčių atsiradimą, kadangi valstybinė bažnyčia prarado savo populiarumą. 2013 metais 25 konfesijų kongregacijos suformavo Suomijos Evangelikų Liuteronų Vyskupiją. Šiuo metu vyskupija prižiūri 45 kongregacijų ir misijų veiklą bei vienija 64 pastorius.
Šis procesas buvo kupinas nerimo, įskaitant persekiojimus, prasidėjusius Pohjola bažnyčioje.
2009 m. Pohjolai buvo įteiktas teologinio žurnalo Gottesdienst prizas Drąsos kalavijas, kuris suteikiamas „už ypatingą narsą ir drąsą, vykdant tarnystę Šventojoje Kristaus bažnyčioje, išpažįstant evangeliją priešiškų jėgų akivaizdoje bei susiduriant su grėsmėmis.” Šis apdovanojimas – tai pagarbos ženklas ne tik Pohjolai, bet ir visiems ištikimiems Suomijos pastoriams už jų tvirtą poziciją tuo metu, kai Suomijos valstybinė bažnyčia jiems pateikė civilinius ieškinius dėl atsisakymo nepaklusti Biblijos mokymui, teigiančiam, jog pastoriumi gali būti tik vyras.
2014 m. Pohjola, kaip ir savo laiku Liuteris, buvo pašalintas iš jo paties bažnyčios už Dievo žodžio skelbimą. Pranešime apie jo atleidimą buvo teigiama, kad Pohjola „yra akivaizdžiai netinkamas būti pastoriumi.” Šį sprendimą Pohjola sutiko su liūdesiu teigdamas, kad jis paklus tik Dievui, bet ne žmonėms: „Bažnyčios misija yra skelbti Dievo žodį, tačiau siekiama jį išstumti iš bažnyčios.“
Praeitą savaitę duodamas interviu Pohjola pareiškė, kad jo pašalinimas iš „bažnyčios, kurioje jis buvo pakrikštytas“, jam buvo labai skausmingas. Jo giminėje yra buvę pastorių, tarnavusių šioje bažnyčioje nuo Reformacijos laikotarpio pradžios. Pohjola negalėjo nepaklusti Dievo valiai, nors dėl to jam grėsė prarasti savo turimą socialinį statusą bei darbą.
Piemuo stebi, kaip vilkas puola avis
2021 m. rugpjūčio mėn. Tarptautinė liuteronų bažnyčia (ILC) pripažino Pohjola nenugalimu kovotoju jam ypač sunkiu persekiojimo laikotarpiu, paremdama jo kandidatūrą vyskupo rinkimuose Suomijos konfesinėje vyskupijoje. ILC publikavo 2021 m. lapkričio mėn. JAV pasakytą kalbą bei pradėjo rinkti lėšas, reikalingas Pohjola bylos paviešinimui visame pasaulyje.
„Mūsų misiją noriu apibūdinti šiais žodžiais – jei piemuo mato, kad trūksta vienos avies, jis tai supranta,“ – Pohjola pareiškė jo kuruojamoms bažnyčioms. Jis pabrėžė, kad daugelis žmonių, lankančių Suomijos bažnyčias, nori jaustis mylimi ir laukiami, kadangi pasaulis tampa izoliuotas ir mažiau orientuotas į šeimą, ką iš dalies įtakoja pagoniškas seksualinis elgesys ir įsitikinimai.
„Žmonės eina į bažnyčią ne dėl socialinės misijos. Jų gyvenime vyksta svarbūs dalykai, todėl jie nori išlaikyti rimtą santykį su Dievu. Bažnyčios turėtų kurti bendruomenes, besiremiančias tvirta liuteroniškąja bibline doktrina,“ -teigė Pohjola.
Nors Pohjola nėra būdingos Liuterio charakterio savybės, į bažnyčios ir civilinės valdžios atstovų persekiojimus jis, kaip ir Liuteris, gyvenęs prieš keturis amžius, reaguoja santūriai: „Štai toks mano tikslas. Aš nieko nekeisiu. Mes turėtume pasimokyti iš praeities, iš persekiojamų krikščionių ir būti pasiruošusiems,“ pareiškė Pohjola. „Tačiau neturėtume dėl to nerimauti, nes Kristus yra ištikimas savo Bažnyčiai ir jeigu Jis mus veda, Jis mūsų nepaliks. Jis suteiks viską, ko reikės Jo krikščioniams ir Jo Bažnyčiai.“
Šaltinis: Laikmetis.lt
