Lietuva jau ne vienerius metus dalyvauja globaliame spektaklyje, kurio žanrą sunku apibūdinti, nes vienu metu tai ir drama, ir komedija, ir tragedija, sumišusi su farsu bei absurdo teatru.

Šiame spektaklyje yra kelios svarbiausios siužetinės linijos – COVID, klimato kaita, „žalioji revoliucija“, nelegalių migrantų invazija, LGBT reikalai ir pluoštas smulkesnių. Visa tai yra nuo A iki Z politizuotas ideologinis karas, kuriam vadovauja neomarksistai – globalistai.

Viešoji erdvė kupina agresijos, kuri nukreipta prieš tradicines vertybes. Šiame kare daužomos tūkstantmetės tiesos, o viso to tikslas – visiška kontrolė bedvasės, nužmogintos ir jokių vertybių neturinčios visuomenės ir jos besąlygiškas paklusnumas naujai tvarkai.

Visiškai nenuostabu, kad mūsų naujųjų propagandistų išpuolių taikiniu tapo ir Katalikų Bažnyčia, kuri įvairiomis formomis, kartais sėkmingai, o kartais ir visai nevykusiai bando oponuoti įsivyravusiems vėjams. Kaip ir sovietmečiu, taip ir dabar, naujomis aplinkybėmis, ji stovi skersai kelio šliaužiančiai beprotybei.

Daugelis turbūt dar nepamiršo eurokomisarės H. Dalli išpuolio, kuri nusprendė iš europiečių atimti Kalėdas. Net ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino Europos Komisiją nesivelti į „nesąmones“, draudžiančias žodžius, susijusius su lytimi, ar Kalėdomis.

„Europa, kuri ateina paaiškinti žmonėms, kokius žodžius jie turėtų sakyti ar ne, nėra ta Europa, kuriai aš visiškai pritariu, – sakė E. Macronas. – Iš esmės tai yra nesąmonė“. Jis taip pat perspėjo, kad Prancūzijoje ir kitose ES šalyse išnyko europietiškos tapatybės jausmas, o kai situacija tampa sudėtinga, žmonės dėl to kaltina Europą. Prancūzijos prezidento nuomone, „būtina teigti, kad ši Europa vis dar yra mūsų“.

Šia tema būta daug komentarų, tačiau norėčiau pacituoti popiežių Pranciškų, kuris pasisakė itin aštriai. Labai netikėta, kad tai buvo ir dvasinio lyderio mintys, ir tuo pat metu pareiškimas su stipriu politiniu atspalviu, nes popiežius išsakė poziciją tų Europos politinių jėgų, kurios pasisako prieš biurokratinio centralizmo principu paremtos Europos supervalstybės kūrimą.

Lėktuve, skraidinusiame į Romą, popiežius kalbėjo žurnalistams, kad Europos Sąjunga turi būti atsargi ir „nepasukti ideologinės kolonizacijos keliu“, nes tai gali išskirti šalis ir baigtis ES žlugimu. Eurokomisarės iniciatyvą ir bandymą uždrausti krikščioniškus terminus jis prilygino madai ir sušvelnintam sekuliarizmui.

Anot popiežiaus, „istorijoje daugelis diktatūrų bandė tai padaryti“ ir jis prisiminė Napoleoną, nacius bei komunistus. Katalikų Bažnyčios vadovas akcentavo, kad ES yra „reikalinga“, bet perspėjo nebandyti ištrinti skirtingų bloko šalių tapatybės. Jis paragino Briuselį „gerbti šalių įvairovę ir nebandyti jų suvienodinti“.

Tačiau atidžiau pažvelkime į temą, su kuria susiduriame kasdien. Vis daugiau „išsilavinusių ir tikinčių mokslu“ pradeda suvokti, kad COVID isterija jau tampa farsu, todėl Bažnyčios laikysena šiuo klausimu yra labai svarbus veiksnys.

Štai keli įdomūs pavyzdžiai iš Anglijos, kurioje dabar gyvenu, todėl daug ką matau savo akimis. Prieš pat šv. Kalėdas internete greitai išplito vaizdo įrašas, kuriame Anglikonų Bažnyčios vikaras prie kalėdinės eglutės kalbėjo savo bendruomenei. Jis perskaitė daug el. laiškų, kuriuose žmonės klausė ir svarstė, ar pandemijos fone ir Kalėdų laikotarpiu bažnyčia turi būti atidaryta, ir tai įkvėpė jį.

„Mes nesame kino teatras. Mes nesame „O2“ arena. Mes – ne futbolo rungtynės. Mes nežaisime pagal tas taisykles. Mes esame brolių ir seserų šeima Kristuje, kuri sekmadienį susirenka garbinti gyvojo Jėzaus Kristaus. Tai ne futbolo rungtynės. Ne filmas. Nieko panašaus. Neketinu nutraukti pamaldų, kol man nebus liepta tai padaryti įstatymo vardu, ir net jeigu taip atsitiks, aš rėksiu ir spardysiuosi“.

<…>

Skaityti daugiau laikmetis.lt