Vidas Rachlevičius. Lyčiai jautri kalba

Vidas Rachlevičius. Lyčiai jautri kalba

Lietuva, būdama Europos užkampis, ilgą laiką buvo santykinės ramybės zonoje. Turiu galvoje Europoje ir JAV vykstančius nuožmius kultūrinius karus, o tiksliau – šliaužiančią neomarksistinę diktatūrą ir bandymus priešintis jai. Jos tikslas yra visiškai aiškus ir ne kartą įvardytas – ne kariniais perversmais ar smurtu, o kultūrinėmis priemonėmis sunaikinti kapitalizmą ir Vakarų civilizaciją. Jokia paslaptis, kad už viso to stovi Davoso elitas – Klaus Schwab (Klausas Schwabas) &Co., interneto milžinės, globalus kapitalas, George Soros (Džordžas Sorosas) ir jo aplinka, kurie jau yra nupiešę ir paskelbę naujos pasaulinės tvarkos – diktatūros kontūrus. Didžioji meinstryminė žiniasklaida, kontroliuojama šių grupių, suprantama, apie tai nerašo, o jei kur nors kas nors pasisako šia tema, tai iškart nuo grandinių paleidžiami fact-checker’iai, kurie copy-paste principu iš tų pačių paruoštukų „demaskuoja“ sąmokslo teorijas.

Provincialiai Lietuvai praktiškai nerūpėjo kaip toli šiuo klausimu pasistūmėta Vakaruose, ką visa tai reiškia, apie tai nerašo ir mūsų žiniasklaida. Nors didžiųjų mūšių kanonados aidi kitur, bet jų aidas jau atsirito iki Lietuvos. Kaip visada, dauguma nesuprato ir iki šiol nesupranta, kad, regis, visai menki dalykai yra didelių planų sudėtinė dalis, visuomenės nuomonės tyrimas ir reakcijos zondavimas.

Prasidėjo visiškai smulkūs, bet pirmąkart vieši vaivorykštinio suoliuko ir vaivorykštinės perėjos mūšiai. Reikia suprasti, kad mūsų neomarksistinė kariauna – Laisvės partija, didelė dalis TS-LKD ir visokiausio „progresyvaus“ jaunimėlio grupės tikrai neveikia pagal kažkokį iš kažkur jiems nuleistą planą, jie tiesiog jau yra ideologiškai apdoroti ir suformuoti neomarksistinio fronto kariai, ir veikia savarankiškai – kopijuoja vakarietišką patirtį, kur tai jau seniai praeitas etapas.

Didelė dalis politikų, vadinamųjų politikos mokslininkų ar viešosios erdvės komentatorių yra paprasti naudos gavėjai, prisitaikėliai ir kolaborantai. Ir štai dar viena bomba – Vilniaus universiteto lyčiai jautrios kalbos gairės. Ir vėl dauguma nesupranta, kas įvyko, o svarbiausia – kas bus toliau. Reikia atkreipti dėmesį į kelis svarbiausius dalykus.

Pirma, viešai ir aiškiai pripažįstama, kad tai yra ideologinis apsisprendimas. Taigi, VU vadovybė viešai pripažįsta, kad tai yra politiškai orientuota ir ideologizuota progresyviojo liberalizmo ideologiją išpažįstanti institucija. Su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.

Antra, kaip ir daugelis kitų šliaužiančio neomarksizmo iniciatyvų, dokumentas atsirado tarsi iš niekur. Mes nežinome, kas jį inicijavo, kiek man žinoma, apie jį VU nebuvo jokios viešos diskusijos. Taigi, jis nuleistas iš viršaus. Feisbuke vyksta naivios diskusijos, kad tai tarsi neprivaloma, tai tik įsipareigojimas, esą tai nieko nekeičia. Kiti mokyti žmonės rašo, kad jei VU susiduria su sunkumais kažką vadinti ponia ar ponas, tai lietuvių kalboje yra seniai primirštas žodis Tamsta arba Tamstos. Jis neutralus lyties požiūriu.

 

VU lyčiai jautrios kalbos gairės / Ekranvaizdis

 

Kokios problemos? O jos didelės ir esminės. Nereikia būti pranašu, kad suvoktum, jog tai tik pirmas žingsnis siekiant paversti VU didele smegenų plovykla, kuri tiražuotų naujojo ideologinio fronto karius ir rėmėjus. Neabejoju, kad panašios iniciatyvos netrukus atsiras ir kitose aukštosiose mokyklose. Neomarksizmui reikalingi mokyti kvailiai su iniciatyva – savo galva negalvojančių, niekuo neabejojančių ir besąlygiškai „mokslu“ bei visais kitais jiems pakišamais dalykais tikinčiųjų kariuomenė, kuri veiks įvairiose gyvenimo srityse. Tai yra armonaičių, šimašių ir gabrielių elektoratas.

 

Pilną straipsnį skaitykite Laikmetis.lt